Židiniai Mūsų Namuose
Ugnis mums nuo seno rimta pagalbininkė. Ant ugnies buvo gaminamas maistas, iš pradžių laužais, vėliau krosnimis buvo šildomas būstas. Dėl to ugnis itin svarbią vietą užėmė ir įvairių pasaulio tautų mitologijoje, ir senuosiuose lietuvių papročiuose. Žmonės žinojo: ugnelė ne seselė, jei su ja žaisi, ant pelenų išeisi, tad ugniai skyrė ypatingą dėmesį, rodė pagarbą. Vasarą, kai vandens telkinių pakrantėse liepsnoja laužai, lauko židiniuose spragsi kaitrios liepsnos, o mes, susėdę ratu bendraujame su artimaisiais, nesusimąstome, kad ugnis globoja, bet gali ir nuskriausti.
Moksliniu požiūriu ugnis apibūdinama kaip degimo metu išsiskiriančios įkaitusios ir šviečiančios dujos. Kita vertus, žmonėms nuo seno kur kas įdomiau tikėti, galvoti, kad degimas yra kažkas daugiau nei vien cheminis reiškinys. Juk nuo senų laikų, kai liepsna dar būdavo įskeliama titnagu, žmogaus gyvenime ugnis užėmė svarbią vietą: šildė, saugojo nuo laukinių žvėrių, galima sakyti, kad ir maitino.
Šiais laikais ji reikšmės neprarado. Truputį pasikeitė nebent pačių žmonių požiūriai. Juk tai, kas lengvai pasiekiama, pamažu praranda ypatingą reikšmę. Dabar paprasčiausiai nusiperkame degtukų, užpilame degaus skysčio, brėžiame ir pakanka vieno mosto tam, kad laužas ar židinys suliepsnotų, o netrukus imtų skleisti malonią šilumą ir šviesą. Galbūt dar karts nuo karto supykstame, mintyse burnoj ame kai nepavyksta sėkmingai užkurti ugniakuro: „Mat kokia ta ugnis… Namus ir visą žmogaus turtą praryja akimirksniu, nė kurti nereikia, o čia „į laužą neįkimba”.
Svarbu, kad dega, daugiau apie mūsų namų šildytoją nesusimąstome.
Sakmės ir mitai
Žmonės, nežinodami kas, kaip ir iš kur atsirado, pasaulio, gamtos, stichijų sukūrimą bandė aiškinti taip, kaip supranta. Tie aiškinimai pasiekė mūsų laikus, tad turime galimybių pajusti, pabandyti suprasti bent jau nedidelę dalį protėvių pasaulėjautos.
Lietuvių tautosakoje užfiksuota sakmių, kuriose pasakojama apie tai, kaip viskas atsiradę iš kiaušinio: iš pradžių buvo chaosas, migla, dumblynai, paskui atsirado kiaušinis, padėtas vandens paukštės ar gyvatės, o iš jo – žemė, vandenys, dangus, oras, ugnis. Kitoje sakmių grupėje kalbama apie tai, kaip Dievas į pragarą ugnies parnešti siuntė kovą, gandrą ir kregždę. Kovui ir gandrui to padaryti nepavyko, o kregždė įvykdė jai skirtą užduotį, padarė didelę paslaugą žmonėms. Kregždei už gerą atsilyginta geru. Jai leista gyventi netoli žmonių.
Graikų kultūroje bene pats ryškiausias mitas, susijęs su ugnimi ir žmonėmis, pasakoja apie Prometėjo žygdarbį. Jame kalbama apie tai, kaip Dzeusas supyko ant žmonių ir sumanė iš jų atimti ugnį, kad valgytų tik žalią maistą. „Prometėjas susitarė su Atėne, kad leistų pakliūti į Olimpo kalną per atsarginį įėjimą, uždegė nuo Helijo ugninio vežimo fakelą, po to atkirto nuo jo įkaitusį angliuką ir įkišo jį į didelės nendrės vidų. Užgesinęs fakelą, Prometėjas nusileido į žemę ir grąžino ugnį žmonėms”.
Ugnis lietuvių kultūroje
Lietuvių pasaulėjautoje ugnies dvilypumas nuo seno buvo suvokiamas ir rimtai vertinamas. Iš vienos pusės ji taiki, gera, o iš kitos – naikinanti. Ko gero dėl šių ypatybių, ji ir užima tokią svarbią vietą papročiuose, tautosakoje. Dėl to jai rodyta didelė pagarba, dėl šios priežasties ji tapo svarbiu lietuvių kultūros simboliu.
Seniausios žinios apie ugnies kultą mus pasiekia iš XIV amžiaus. Pasakojama, kad baltų žemių viduryje buvusi ypatinga Romuvos šventovė, kurią gerbė visos Baltijos tautos. Tikėta, kad bendruomenės gerovė priklauso nuo nepertrūks-tamo degimo, todėl stengtasi, kad ugnis niekada neužgestų. Palaipsniui ji suasmeninta, pavadinta Gabijos vardu.
Savaime suprantama, kad ugniakuras buvo kiekvienuose namuose. Jo ugnį namiškiai labai gerbė, o motina rūpestingai prižiūrėjo ir saugojo. Be to, ji figūravo tiek senovės lietuvių kalendorinių, tiek šeimos švenčių: krikštynų, laidotuvių, vestuvių ir kt. papročiuose.
Ne kiekvienam buvo leidžiama ugnį užkurti. Dar XX amžiaus pradžioje buvo išlikęs paprotys, kad ugnį užkurti gali tik šeimininkas, šeimininkė ar kitas (būtinai suaugęs) šeimos narys. Tai daryti drausdavo vaikams, nėščioms moterims, gimdyvėms, žmonėms, įvykdžiusiems kokią nors piktadarystę. Vaikams žaisti, išdykauti su ugnimi ir šalia jos, buvo greižtai draudžiama.
Įdomūs faktai ir reiškiniai
Ar Jums kada kilo klausimas, kaip skraidinama olimpinė ugnis? Juk lėktuvuose atvira liepsna – neįmanomas dalykas. Tarptautinis olimpinis komitetas patentavo specialią kapsulę, panašią į aliejinę lempą. Ugnis šioje lempoje yra po specialiu stiklu. Kai ji atgabenama į reikiamą vietą, nuo šios ugnies uždegamas fakelas ir nešamas gatvėmis. Nuo pirmojo fakelo uždegamas antras ir taip toliau. 2004 metais vykusių olimpinių žaidynių fakelo autorius yra Andreasas Varotsos. Sis fakelas simbolizavo alyvų šakelę ir svėrė 700 gramų. Paskutiniuoju fakelu visada iškilmingai uždegama taurė, o ugnis išlydima į kelionę atgal – į kapsulę ir lėktuvą.
Visi žinome, kad įprastai ugnis gesinama vandeniu, bet kartais vienintelis būdas įsiplieskusį gaisrą gesinti ugnimi. Tokiu atveju kai dega miškas ar stepė, iš priešingos pusės užkuriama nauja liepsna. Ji eina priešais jau degančią ugnies jūrą, naikina daginamąją medžiagą. Kai dvi ugnies sienos susitinka, abi ima gesti, nes suryja viena kitą.
Žmonės neretai pasakoja apie keistos, nepaaiškinamus ar sunkiai paaiškinamus reiškinius. Pasakojimai apie įvairius ugnies kamuolius, klajojančias liepsnas, nuo seno fiksuojami tautosakos rinkėjų entuziastų. Tai tautosaka, tad tikėti tokiomis istorijomis ar ne, kiekvieno asmeninis reikalas. Kita vertus ir mokslininkai, tyrinėjantys gamtos reiškinius, fiksuoja labai retai vykstančių ugnies reiškinių. Yra žinomi ugnies tornadai, kitaip dar jie vadinami „ugnies sūkuriais”. Tai retas reiškinys, kuriam atsirasti reikia tam tikrų sąlygų. Susiformavęs liepsnų ir karšto oro stulpas skrieja naikindamas viską, kas pasitaiko kelyje. Jis labai panašus į tikrą, įprastą tornadą. Dažniausiai susiformuoja per miškų gaisrus ir būna 10-15 metrų aukščio, tačiau užregistruota ir pusantro kilometro aukščio tornadų. 1923 metais Japonijoje per žemės drebėjimą siautęs liepsnų tornadas per 15 minučių nusinešė 38 tūkst. gyvybių.
Dar vienas retas reiškinys: ugnies vaivorykštė. Ji susiformuoja kai Saulės spinduliai pereina per aukštuosius debesis, kuriuose yra susikaupusi didelė ledo kristalų koncentracija.
Menas valdyti stichiją isos žinios ir patirtis, sukaupta mūsų senolių, niekur nedingo. Jos vienu ar kitu būdu buvo perduotos ir pasiekė dabar gyvenančios kartos žmones. Šie, savo ruožtu, tas žinias bando gaivinti, įdomiai pritaikyti ir perteikti šiuolaikiniams žmonėms.
Yra nemažai menininkų, kuriančių savitas ugnies skulptūras. Rengiamos Rudens lygiadienių ugnies skulptūrų misterijos. Pirmiausia autoriai kala medinius karkasus, vėliau juos apriša šiaudais. Taip kuriamos didžiulės įvairių formų skulptūros. Sutemus jos uždegamos. Menininkai žino: kiek dienų dirbo, tiek minučių švytės figūrą apimančios liepsnos.
Nieko nestebina įvairių švenčių, sporto renginių, spektaklių ar koncertų metu vykstantys fakyrų pasirodymai. Vieniems jie kelia nuostabą, susižavėjimą, o kitiems tai visai nepatinka, atrodo pavojinga. Kiek žmonių, tiek nuomonių. Visi fakyrų kolektyvai didelį dėmesį skiria saugumui ir pasirodymo kokybei. Nors laikai ir pasikeitė, bet pagarba ugniai jaučiama, ypač iš žmonių, save vadinančių jos tramdytojais. Juk didelių renginių metu rizikuojama ir pačių dalyvių, ir žiūrovų saugumu bei sveikata.
Prasmingus žodžius apie ugnį kažkada pasakė poetas Justinas Marcinkevičius. „Prie ugnies burdavosi žmonės, prie ugnies glaudėsi šeima, prie ugnies glaudėsi bendruomenė, senoji bendruomenė. Prie ugnies šiandien glaudžiamės ir mes. Glaudžiamės, kad sušiltumėm, kad pamatytumėm vienas kitą, kad pažiūrėtumėm vienas kitam į akis, kad paimtumėm už rankos kitą. Tai, man atrodo, švenčiausia, šviesiausia ir aukščiausia ugnies paskirtis. Ji ir gina, ji ir globoja, ji ir augina žmogų, augina visuomenę.”
Nors nuo nuolatinio lėkimo, skubėjimo ir pašėlusio greičio pavargstame patys nuo savęs, bendrauti su kitais žmonėmis ne tik reikia, bet ir būtina. Jei kasdien, bent pusvalandžiui prie židinio, prie ugnies susitiktume su namiškiais, jei dažniau rastume laiko pokalbiams, gal gyvenimas pagerėtų, taptų prasmingesnis.