Valentino Diena

Ar pasaulyje egzistuoja amžina meilė? Tai, be abejo, filosofinis klausimas. Tačiau tokios legendomis apipintos asmenybės kaip šventasis Valentinas įkvepia ja tikėti..

Dabar Valentino dienos labiausiai laukia ir su didžiausiu užsidegimu ją  švenčia daugiausia paaugliai. Rimtiems suaugusiesiems ji atrodo pernelyg banali, pagarsėjusi raudonomis širdelėmis, pigiais niekučiais ir sentimentaliais ketureiliais. Tačiau kai kurių tyrinėtojų manymu, toji šventė, kuriai pradžią davė šv. Valentino vardas, yra kur kas kilnesnė ir aprėpia meilę platesne prasme nei paaugliškos erotinės svajonės. Tai meilė ne tik širdies draugui – meilė šeimai, pasauliui, viskam, kas gyva…

Kaip iš tikrųjų pradėta švęsti Valentino dieną, niekas dorai ir nežino. Tiksliai nežinoma, netgi kurio šv. Valentino vardu ji pavadinta, nes religijos istorijoje žinomi septyni šventieji Valentinai. Bene populiariausia versija skelbia, kad tai buvo Valentinas, gyvenęs Romoje maždaug III amžiuje. Literatūroje jis vaizduojamas kaip pagyvenęs barzdotas nuoširdaus veido žmogus vyskupo drabužiais, vyskupo lazda ir kankinystę simbolizuojančia palmės šaka. Kiti šaltiniai skelbia, esą Valentinas tapo kankiniu dar visai jaunas. Koks jis buvo iš tiesų, dabar jau niekas nepasakytų, belieka pasikliauti tik įvairių menininkų darbais: paveikslais, freskomis, vitražais. Tiesa, esama darbų, kuriuose šventasis vaizduojamas tarp rožių. Ir tai esą neatsitiktinumas. Legendos byloja, kad šis dvasinis tėvas dievino raudonas rožes ir jas veisė. Aplink jo kuruojamus maldos namus kerojo neįtikėto grožio rožių krūmai. Matyt, ne veltui raudoną rožę imta laikyti romantiškos meilės simboliu.

Kada, kur ir kokioje šeimoje gimė minėtas šv. Valentinas, šis faktas, deja, taip pat pasiklydo istorijos vingiuose. Jo biografija prasideda nuo tos akimirkos, kai jis jau buvo tapęs vyskupu. Galimas daiktas, toji istorija net ir nebūtų peržengusi laikmečio ribų, jei ne viena įdomi detalė. Kaip byloja pasakojimai, šv. Valentinas buvo ne paprastas vyskupas, o tikrų tikriausias romantikas, tikėjęs šeima ir amžina meile. Dėl meilės jis paaukojo gyvybę ir tapo kankiniu.

Sekant pasakojimu, viskas prasidėjo tuo, kad šv. Valentino gyvenamu laikotarpiu Romą valdęs imperatorius Klaudijus įsivėlė į karus. Valdovas buvo įsitikinęs, kad kariai gali būti narsūs, nuožmūs ir nebijoti mirties, jei neturi šeimų ir nėra įsimylėję. Negailestingasis imperatorius išleido įsaką, draudžiantį tuokti karius. Tačiau kunigas Valentinas taip tikėjo meile ir šeima, kad ryžosi pasipriešinti imperatoriui. Visiškai slapta alyvų giraitėje, dažniausiai šviečiant mėnesienai, jis laimindavo įsimylėjėlius ir tuokdavo poras. Deja, visa tai suuodė imperatoriaus pakalikai, ir romantiškasis dvasininkas užsitraukė nepermaldaujamą valdovo rūstybę. Imperatorius liepė nepaklusnų kunigą suimti ir nuteisė jį mirties bausme. Kokia mirtimi mirė šv. Valentinas, šaltiniai taip pat nesutaria. Vieni byloja, esą jis buvo negyvai užkapotas rykštėmis, kiti -kad jam buvo nukirsta galva. Vienas faktas sutampa beveik visuose: mirtis geraširdį įsimylėjėlių globėją ištiko 269 mūsų eros metais. Beje, kalbama, kad laukdamas mirties nuosprendžio dvasininkas ir pats patyrė tikrą meilę. Esą jis pamilo nepaprastai gražią, bet aklą kalėjimo prižiūrėtojo dukrą. Jiedu susibičiuliavo, ir mergina prie jo grotų praleisdavo daug valandų. Pasak romantiškos legendos, prieš pat mirtį šv. Valentinas padarė stebuklą- grąžino mylimajai regėjimą ir paliko raštelį pasirašęs „Tavo Valentinas”. Pasak šaltinių, Valentinas šį pasaulį apleido vasario 14-ąją. Jo garbei įsimylėjėlių diena ir švenčiama būtent šią dieną…

Dėl meilės galvą padėjęs kunigas bažnyčios buvo paskelbtas šventuoju. Jis tapo įsimylėjėlių, šeimų, bitininkų, epileptikų, maro aukų globėju. 496 metais popiežius Gelasijus vasario 14-ąją šv. Valentino garbei paskelbė Valentino diena. Romos katalikų bažnyčioje šv. Valentino diena vasario 14-ąją buvo minima iki 1969 m.

Del teisybės reikėtų paminėti, kad toli gražu ne visi tyrinėtojai sutinka, kad i šv. Valentino diena buvo pradėta švęsti minėto vyskupo garbei. Kai kurių manymu, Meilės diena gimė iš senų romėnų švęstų švenčių. Senovės Romoje vasario 14-oji buvo skirta vienai svarbiausių dievybių – deivei Junonai pagerbti. Deivė Junona pagal senąjį romėnų tikėjimą buvo Jupiterio žmona ir dievų motina. Ji laikyta santuokos, motinystės ir vaisingumo deive. Pagerbus deivę Junoną, kitą dieną, vasario 15-ąją, senovės romėnai, pasak šaltinių, įsitraukdavo į tikrų tikriausią erotinių orgijų šėlsmą- ši diena esą buvo skirta įvairiausiems vaisingumo ritualams. Tasai šėlsmas buvo vadinamas Pano, Fausto ar Lu-perkalijos švente.

Komentarai