Potraukis Saldumynams
Nenumaldomas potraukis suvalgyti ką nors skanaus – daugumai pažįstamas ir ramybės neduodantis jausmas. Vienos saldėsiais tiesiog lepina savo skonio receptorius, kitos jais slopina stresą, įtampą. Bet kuriuo atveju nesaikingas saldumynų potraukis gali greitai virsti priklausomybe.
Akivaizdu, kad įvairiuose tradiciniuose pyraguose, tortuose ar sausainiuose kelis kartus paros normas viršijantys sočiųjų riebalų, cukrinių angliavandenių, o kai kuriuose saldumynuose – net ir transformuotų riebalų kiekiai daro didelę žalą žmogaus organizmui, skatindami kauptis nereikalingus kilogramus, provokuojantys širdies ir kraujagyslių ligas, cukrinį diabetą ir kitus pavojingus sveikatos sutrikimus. Tačiau dažnai potraukis saldumynams būna žymiai stipresnis nei baimė pakenkti sveikatai. Kodėl taip yra? Kodėl jaučiamas saldumynų poreikis? Ir ar yra kokia nors išeitis toms, kurios nenori atsisakyti saldumynų, tačiau nori gyventi sveikai?
Pats paprasčiausias (bet ne lengviausias!) būdas-valdyti savo norus, stengtis atsisakyti saldumynų arba vartoti jų kuo mažesniais kiekiais. Kitas, ne toks drastiškas ir dažnai rekomenduojamas kompromisas – rinktis mažiau kenksmingus saldumynus, o įprastinius desertus (tortus, pyragus, sausainius ir kt.) keisti sveikesniais – džiovintais ar šviežiais vaisiais, cukrų – medumi, įvairiais šaldikliais ir pan. O pats veiksmingiausias, suteikiantis ilgalaikį rezultatą, būdas – tai iš esmės pakeisti savo kasdieninės mitybos įpročius: valgyti subalansuotą maistą. Verta ir pasigilinti į savo vidinį pasaulį, analizuoti savo pojūčius, stengtis išsiaiškinti, kokie veiksniai sukelia emocijas, skatinančias valgyti saldumynus.
Nesaikingas saldumynų vartojimas siejamas su tam tikrais veiksniais. Vienas iš jų – neigiamos mintys, emocijos. Jei tik apima nuobodulys, nerimas, bloga nuotaika, rankos iškart tiesiasi prie plytelės šokolado ar pyragaičio, tiesa? Taip, angliavandeniai, kurių gausu saldumynuose, žaibiškai papildo energijos atsargas – pagerėja nuotaika, atsiranda daugiau jėgų. Tačiau tai trunka neilgai, mat saldumynų staigiai sukeliamas, o vėliau taip pat greitai nukrentantis cukraus kiekis kraujyje vėl pažadina alkį, o cukraus trūkumas sukelia pakartotinį saldumynų poreikį. Taip susidaro užburtas ratas – staigūs cukraus kiekio kraujyje pokyčiai verčia valgyti per daug saldumynų. Priklausomybė nuo saldumynų tokia pat varginanti, kaip ir bet kuri kita, ir turi savų objektyvių priežasčių. Ne veltui netradicinės medicinos atstovai tvirtina, kad diabetas yra žmonių, nejaučiančių gyvenimo džiaugsmo, prislėgtų nerimo ir liūdesio, liga.
Dar kelios gudrybės
■ Rankinėje verčiau nesinešioti jokių saldainių ar sausainių. Tegul ir namie nebus saldumynų atsargų.
■ Užkandžiauti tarp valgymų geriau kokiais nors vaisiais, javai-niais, duoniukais nei bandele ar pyragaičiu.
■ Geriau visai nesaldinti arbatos ar kavos, jei ketini pasigardžiuoti kokiu saldėslu.
■ Būtina pagirti save už tvirtą valią ir nepeikti, jei neatsispyrei pagundai suvalgyti ko nors saldaus.
■ Atpratinti organizmą nuo saldumynų reikėtų po truputį, o ne staiga: organizmas nemėgsta stresų.
■ Nėra išmintinga laukti greito rezultato, reikia duoti sau laiko per-tvarkoms, apsišarvuoti kantrybe.
Visi dietas primenantys metodai, deja, reikalauja nemažai valios ir pastangų, todėl rezultatas dažniausiai būna laikinas. Tad kokia išeitis tiems, kurie neturi tiek valios ar tiesiog nenori varžytis? Džiugu, kad maisto gamintojai stengiasi patenkinti poreikius ir tų, kurie nori gyventi sveikai. Daugelį turėtų nudžiuginti rinkoje pasirodžiusi naujiena -mažesnio kaloringumo desertai: įvairūs pyragai, tortai, sausainiai, ledai ir kiti skanėstai. Jie gaminami be ypač žalingų transformuotų riebalų ir su gerokai mažesniu sočiųjų riebalų, cukrinių angliavandenių ar cholesterolio kiekiu. O svarbiausia, kad šie desertai savo skoniu visiškai nenusileidžia įprastiems, tačiau daug cukraus ir riebalų turintiems desertams. Žinoma, ir jais derėtų mėgautis saikingai…