HIPOMAGNEZEMIJA
Dažnai kalbama apie kalio ir kalcio naudą žmogaus organizmui, tačiau reikėtų nepamiršti ir magnio, kuris yra gyvybiškai svarbus organizmo mikroelementas. Magnis paspartina daugiau nei 300 fermentų veiklą, todėl būtinas energijos gamybai, kaupimui ir perdavimui ląstelėse, baltymų, riebalų ir angliavandenių apykaitai, normaliai ląstelių membranos funkcijai palaikyti.
Magnis reguliuoja paratiroidinio hormono sekreciją, slopina kai kurių neurohormonų išsiskyrimą, mažina kraujo spaudimą ir keičia periferinių kraujagyslių pasipriešinimą. Be to, jis reguliuoja kitų mikroelementų, kalcio, vario, cinko, kalio, bei vitamino D santykį organizme. Magnio koncentracijos pokyčiai organizme gali sukelti rimtų komplikacijų: skilvelių aritmiją, vainikinių arterijų vazospaz-mą ar staigią mirtį. Nepaisant didelės magnio svarbos organizmui, šis mineralas dažnai pavadinamas„užmirštuoju katijonu”.
MAGNIO HOMEOSTAZĖ
Pagal PSO mitybos normas, suaugusieji kasdien turėtų gauti apie 300-350 mg magnio. Organizmas negali pats pasigaminti magnio, todėl turime jo gauti iš maisto. Tačiau iš maisto gaunamo magnio gali nepakakti – juk mūsų racione yra labai mažai produktų, turinčių magnio (nerafinuotų skaidulų, šviežių vaisių, daržovių). Be to, valgome daug „greito” maisto, kurio pagrindą sudaro rafinuotas maistas ir konservantai, didelis kiekis cukraus ir druskos. Nepakankamai magnio gaunama badaujant, metant svorį. Suaugusio žmogaus organizme yra apie 25 g magnio. Apie 60 proc. magnio yra kauluose, 20 proc. – raumenyse, dar 20 proc. – minkštuosiuose audiniuose ir kepenyse. Kalbant apskritai, apie 99 proc. magnio yra ląstelėse arba kauluose ir tik 1 proc. – intersticiniame skystyje ir kraujo serume. Fiziologiškai aktyvi yra tik jonizuota magnio forma, kuri, skirtingų šaltinių duomenimis, sudaro 60-80 proc. plazmoje esančio magnio. Dalis šio magnio gali būti magnio citrato, fosfato, orotato pavidalo. Kita dalis – 40-20 proc. – susijungusi su baltymais. Normali magnio koncentracija plazmoje yra 0,8-1 mmol/l.
Pagrindiniai magnio homeostazę kontroliuojantys veiksniai yra magnio absorbcija virškinamajame trakte ir pasišalinimas per inkstus. Magnis pasisavinamas plonosiose žarnose, judant jomis suvirškintam maistui, didesni kiekiai – vykstant pasyviai jo difuzijai.
Esant neigiamam magnio balansui, sumažėja ekstraląstelinio magnio kiekis, tačiau magnio kiekis kauluose nemažėja bent kelias savaites.
Prireikus gali būti mobilizuojama iki 45 proc. kauluose esančių magnio atsargų. Mobilizuodamas rezervus, organizmas kurį laiką gali įveikti magnio trūkumą maiste. Kol neišeikvojami rezervai, magnio trūkumas yra užslėptas, simptomų nėra, o magnio koncentracija serume lieka normali. Dėl tos pačios priežasties hipo-magnezemija vystosi Iš lėto, simptomų atsiranda palaipsniui, todėl anksti atpažinti hipomagnezemiją yra gana sunku.
HIPOMAGNEZEMIJOS PRIEŽASTYS
1. Gaunamo magnio kiekis gali sumažėti:
• dėl nesubalansuotos mitybos (svorį mažinančios dietos, sūraus maisto, badavimo);
• priklausomybės nuo alkoholio;
• parenterinės mitybos;
• mažo magnio kiekio dirvožemyje (rūgštūs lietūs, trąšos: nitratai, fosfatai) ir su tuo susijusio magnio kiekio mažėjimu augaluose ir mėsos produktuose.
2. Magnio pasisavinimas sutrinka:
• viduriuojant;
• vemiant arba dėl nazogastrinio atsiurbimo;
• atsiradus fistulei virškinamajame trakte;
• dėl hipomagnezemijos su antrine hipokalcemija;
• po plonųjų žarnų rezekcijos.
3. Daugiau magnio reikia:
• paaugliams (15-19 m.) ir senyvo amžiaus žmonėms;
• besilaukiančioms ir žindančioms moterims;
• intensyviai sportuojantiems žmonėms;
• nuolat patinantiesiems protinę įtampą, stresą;
• piktnaudžiaujantiesiems alkoholiu.
4. Padidėjusį magnio išsiskyrimą lemia:
• medikamentai: diuretikai (tiazidiniai, kilpiniai, osmosiniai), digitalis, citostatikai ir imunosupresantai, hormonai (kortikosteroidai, insulinas, skydliaukės hormonai), protonų pompos inhibitoriai, vidurių laisvinamieji vaistai, geriamieji kontraceptikai, geležies ir kalcio turintys preparatai, etanolis;
• poliurija;
• gausus prakaitavimas;
• hiperkalcemija;
• metabolinė acidozė;
• pirminis hiperaldosteronizmas.
5. Magnis persiskirsto iš ekstraląstelinio į intraląstelinį tarpą:
• dėl „alkanų kaulų” sindromo;
• diabetinės ketoacidozės gydymo,
• alkoholio nutraukimo sindromo,
• ūmaus pankreatito.