Dejavu Jausmas (Kažkur jau mačiau)
Žodis „deja vu” kilęs iš prancūzų kalbos ir pažodžiui išvertus reiškia „jau matyta”. Pirmą kartą šį pavadinimą XIX a. pasiūlė prancūzų psichologas ir tyrėjas Emile Boiracas, aprašęs fenomeną knygoje „Ateities psichologija”. Nuo to laiko praėjo daugiau nei šimtas metų, bet mokslininkai ir šiandien neturi tikslaus šio reiškinio paaiškinimo. Žinoma tiek, kad dežavu bent kartą gyvenime patiria apie 97 proc. žmonių (dažniau jaunystėje). Kai kurie mokslininkai linkę manyti, kad šis jausmas (prastesnis nuo epilepsijos priepuolių kenčiantiems žmonėms. Keisčiausia, kad dežavu patiriamas visiškai banaliose, niekuo neišsiskiriančiose gyvenimiš
kose situacijose: pravažiavo žalias automobilis, gatvėje pralenkė žmogus su skrybėle, ausį pasiekė tolumoje skambanti muzika, iš kaimyno balkono iššoko baltas katinas… Atrodo, nieko ypatinga. Ir staiga… Stop! Juk visa tai jau buvo!
Dauguma žmonių nors kartą gyvenime patiria jausmą, kad situacija ar įvykiai, vykstantys dabar, buvo patirti anksčiau. Galvoje šmėsteli neryškūs, nesugaunami ir labai trumpi vaizdiniai, kurie niekaip nesisieja su kuriuo nors gyvenimo įvykiu. Jausmas ypatingas, keistas, net bauginantis. Kas tai – jau matytas sapnas ar mūsų atminties žaidimai?
Dežavu domino ir garsius žmones
Sis fenomenas kaitino
ir garsių asmenybių protus. Pavyzdžiui, psichoanalizės pradininkas Sigmundas Freudas, dežavu vadinęs antgamtiniu ir nuostabiu reiškiniu, spėjo, kad „jau matyta” jausmas žmogui kyla staiga pasąmonėje atgijus fantazijoms irtroškimams. Jis teigė, kad tai sapnuose simboliais užkoduota informacija, kurią atkodavus galima daug sužinoti apie žmogų. Garsųjį šveicarų psichologą Carlą Gustavą Jungą taip pat domino dežavu tema. Jis manė, kad šį reiškinį gali išprovokuoti sapno fragmentai. Be to, sapnas gali atspindėti praėjusio gyvenimo įvykius. Psichologas pirmąkart dežavu patyrė 12 metų. Būsimasis analitinės psichologijos ir psichoterapijos kūrėjas lankydamasis svečiuose pamatė senovinę statulėlę, vaizduojančią seną XVIII a. gyvenusį gydytoją, avintį batus su sagtimis. Būtent sagtys prikaustė C. G. Jungo dėmesį. Staiga jam šmėstelėjo, kad šis apavas priklausė jam!
Psichologas prisiminė avėjęs šiuos batus, bet negalėjo paaiškinti, iš kur kilo tas beprotiškas įsitikinimas.
Ryškus dežavu pojūtis kartą aplankė ir rusų rašytoją Levą Tolstojų. Nors jis nebandė aiškinti fenomeno, bet vaizdžiai aprašė jvykį, kurį kartą patyrė medžioklėje. Grafo žirgas užkliuvo už kelmo ir jojikas nukrito. Skausmingai trinktelėjo galvą į žemę. Tą akimirką L. Tolstojui iškilo keistas vaizdinys – staiga jis labai aiškiai prisiminė, kad prieš 200 metų krito nuo arklio, be to, būdamas visai kitu žmogumi.
Nuo reinkarnacijos iki sapnų
Ir kokių tik hipotezių, aiškinančių dežavu jausmą, nebuvo iškelta per daugiau nei šimtmetį! Vienos jų šį fenomeną siejo su reinkarnacija – siela nemiršta su kūnu, bet tęsia žemišką egzistavimą naujame kūne. Ar yra čia tiesos, nesiimsime spręsti. Tačiau reikia paminėti, kad ši hipotezė turi nemažai šalininkų. Pavyzdžiui, atlikėja Madonna tvirtina, kad lankydamasi Pekino imperatoriškajame dvare suprato prieš keletą amžių jame gyvenusi. Aktorius Keanu Reevesas prisimena supratęs, kad kažkada buvo… šokėja Bankoko šventykloje. Ir net toks garsus išminčius kaip Pitagoras tikėjo sielos persikūnijimu. Jis buvo tikras, kad praėjusiame gyvenime buvo… gaidys.
XIX a. pabaigoje iškelta dar viena hipotezė, kad dežavu gali sukelti pernelyg didelis nuovargis: kai smegenys perkrautos, jose prasideda kova tarp suvokimo ir priėmimo procesų. Ir atvirkščiai, „jau matyta” būsena dažnai aplanko tą, kuris gerai pailsėjęs ir pilnas energijos. Budrios smegenys informaciją priima taip greitai ir lengvai, kad bet kuris naujas reiškinys gali atrodyti gerai žinomas. Atsirado dar viena idėja: dežavu ne kas kita kaip lengvas, akimirką trunkantis epilepsijos priepuolis. Epileptikai, tyrimų duomenimis, prieš pat priepuolį patiria panašią būseną.
Vis dar aktuali yra sapnų versija. Manoma, kad dežavu patiriame dėl to, jog kažkada sapnavome panašią situaciją. Be to, galime atpažinti ne tik tai, ką sapnavome. Tikėtina, kad prisimename ir tai, ką jau matėme realiame gyvenime, kine ar vaizduotėje. Ką ir bepridursi, pasąmonės klodai gilūs…
Bilietas į praeitį
Daugelis šiuolaikinių mokslininkų, aiškindami dežavu būseną, linksta prie olandų Hermano Sno ir Dono Linszeno pasiūlytos teorijos. Jie tvirtina, kad suvokimo ir prisiminimų principas veikia panašiai kaip hologramos. Atsiminimai žmogaus smegenyse saugomi tam tikrų hologramų pavidalu. Kiekvienas hologramos fragmentas turi informaciją, kuri būtina norint atkurti visą vaizdą. Dežavu būsena aplanko, kai keli tuo metu vykstančio įvykio elementai sutampa su kai kuriais praeities prisiminimų fragmentais. Susimaišę tarpusavyje jie sukelia dežavu. Bet tai viso labo dar viena hipotezė. Mokslas vis dar nepateikia vienareikšmio atsakymo, kaip viskas vyksta iš tikrųjų. Nieko nuostabaus, juk sudėtinga objektyviai ištirti reiškinį, stipriai susijusį su subjektyviais konkretaus žmogaus pojūčiais, išgyvenimais ir jausmais, kurių pamatuoti ar dirbtinai sukelti beveik neįmanoma.
Kol mokslininkai ieško atsakymo, mums telieka laukti ir tikėtis, kad tiesa bus atskleista ir pasirodys tokia pat intriguojanti, kaip ir pats dežavu. Tyrimai tęsiami…